Psalmynas 77

₂Mano balsas kyla pas Dievą, aš garsiai šaukiuosi;

mano balsas kyla pas Dievą, kad jis mane išgirstų.

₃Savo nelaimės dieną meldžiuosi Viešpačiui;

visą naktį nepailsdamas tiesiu rankas,

bet mano širdis neranda paguodos.

₄Prisimenu Dievą ir vaitoju;

kai pamąstau, prarandu viltį. Sela.

₅Tu man neleidi sudėti akių;

aš taip susirūpinęs, kad nebeištariu žodžio.

₆Mąstau apie senovės dienas,

seniai praėjusius metus.

₇Naktis praleidžiu kalbėdamasis su savimi;

mąstau ir klausiu savęs:

₈„Argi amžinai atmes mus Viešpats

ir niekados mums nebebus maloningas?

₉Nejau jis nustos mus mylėjęs

ir amžinai liks neįvykdytas jo pažadas?

₁₀Argi užmiršo Dievas, kaip pasigailėti,

ir pykčio įniršyje nutildė savo gailestingumą?“ Sela.

₁₁Tuomet tariau: „Mano kaltė,

kad pasikeitė Aukščiausiojo dešinė“.

₁₂Mąstau apie VIEŠPATIES darbus;

taip, atsimenu ankstesnius tavo stebuklus.

₁₃Apmąstau visus tavo darbus

ir apsvarstau tavo veiksmus.

₁₄Visa, ką darai, Dieve, yra šventa.

Kuris dievas yra toks didis kaip Dievas?

₁₅Tu esi Dievas, darantis nuostabius darbus;

tu savo galybę apreiškei tautoms.

₁₆Galingu mostu atpirkai savo tautą,

Jokūbo ir Juozapo vaikus. Sela.

₁₇Vandenys pamatė tave, Dieve,

vandenys pamatė tave ir pabūgo,

net jūros gelmės drebėjo.

₁₈Debesys prapliupo lietumi,

padangės aidėjo griausmais,

visur žaibavo tavo strėlės.

₁₉Tavo perkūnas dardėjo lyg ratai,

tavo žaibai apšvietė pasaulį;

žemė drebėjo ir purtėsi.

₂₀Tavo kelias ėjo per jūrą,

tavo takas – per galingus vandenis,

tavo pėdos buvo nematomos.

₂₁Tu vedei savo tautą lyg kaimenę

Mozės ir Aarono rankomis.